1. ĮVADAS Kibernetinis saugumas labai svarbus tiek mūsų gerovei, tiek saugumui. Kasdienis mūsų gyvenimas ir ekonomika vis labiau priklauso nuo skaitmeninių technologijų, todėl mums kyla vis daugiau pavojų. Kibernetinio saugumo incidentų iniciatoriai ir jų tikslai įvairėja. Piktavališka kibernetinė veikla kelia grėsmę ne tik mūsų šalių ekonomikai ir bendrosios skaitmeninės rinkos kūrimui, bet ir pačiam mūsų demokratijos, laisvių ir vertybių sistemų veikimui. Kad ateityje būtume saugūs, turime iš esmės pakeisti savo gebėjimą saugoti ES nuo kibernetinių grėsmių – tiek civilinė infrastruktūra, tiek karinis pajėgumas priklauso nuo saugių skaitmeninių sistemų. Tai pripažinta ir 2017 m. birželio mėn. Europos Vadovų Tarybos susitikime1, ir Visuotinėje Europos Sąjungos užsienio ir saugumo politikos strategijoje2. Rizika sparčiai didėja. Tyrimai rodo, kad ekonominis kibernetinių nusikaltimų poveikis nuo 2013 m. iki 2017 m. išaugo penkis kartus, o iki 2019 m. gali padidėti dar keturgubai3. Ypač padaugėjo išpuolių naudojant išpirkos reikalaujančią programinę įrangą4 – naujausi jų5 rodo didžiulį kibernetinės nusikalstamos veiklos suaktyvėjimą. Tačiau išpirkos reikalaujanti programinė įranga – toli gražu ne vienintelė grėsmė. Kibernetines grėsmes sukelia ir nevalstybiniai, ir valstybiniai subjektai. Dažnai tai daroma nusikalstamais tikslais (norint pasipelnyti), tačiau motyvai gali būti ir politiniai bei strateginiai. Nusikalstamumo grėsmę didina tai, kad nyksta kibernetinius ir tradicinius nusikaltimus skirianti riba, nes nusikaltėliai naudojasi internetu ir kaip priemone savo veiklai plėsti, ir kaip informacijos apie naujus nusikaltimo metodus ir priemones šaltiniu6. Tačiau didžiąja dauguma atvejų galimybė susekti nusikaltėlį yra labai nedidelė, o patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn – dar mažesnė. Tuo pat metu valstybiniai subjektai savo geopolitiniams tikslams įgyvendinti vis dažniau naudoja ne tik tradicines priemones, kaip antai, karinę jėgą, bet ir diskretiškesnes kibernetines priemones, kuriomis, pavyzdžiui, kišamasi į vidaus demokratinius procesus. Šiuo metu plačiai pripažįstama, kad kibernetinė erdvė naudojama kaip atskira arba kaip viena iš kelių karo priemonių. Dezinformacijos kampanijos, melagingos žinios ir į ypatingos svarbos infrastruktūros objektus nukreiptos kibernetinės operacijos tampa vis dažnesnės ir į jas būtina reaguoti. Dėl šios priežasties Komisija savo parengtame diskusijoms skirtame dokumente dėl Europos gynybos ateities7 pabrėžė, kad svarbu bendradarbiauti kibernetinės gynybos srityje. Jei gerokai nepadidinsime savo kibernetinio saugumo, rizika, vykstant skaitmeninei pertvarkai, didės. Numatoma, kad 2020 m. prie interneto bus prijungta dešimtys milijardų daiktų interneto įrenginių, tačiau juos projektuojant kibernetiniam saugumui vis dar nėra teikiama pirmenybė8. Jei nebus užtikrinta įrenginių, kurie valdys mūsų elektros tinklus, 1 2 3 4 5 6 7 8 http://www.consilium.europa.eu/lt/press/press-releases/2017/06/23-euco-conclusions/. http://europa.eu/globalstrategy/. Žr., pavyzdžiui, „McAfee“ ir Strateginių ir tarptautinių tyrimų centro ataskaitą „Net losses: Estimating the Global Cost of Cybercrime“, 2014. Išpirkos reikalaujanti programinė įranga – kenkimo programinė įranga, dėl kurios naudotojai visiškai arba iš dalies nebegali naudotis savo sistema, nes jos ekranas arba naudotojų rinkmenos užrakinami iki tol, kol bus sumokėta išpirka. Nuo 2017 m. gegužės mėn. išpuolio „WannaCry“, įvykdyto naudojant išpirkos reikalaujančią programinę įrangą, nukentėjo per 400 000 kompiuterių daugiau kaip 150-yje šalių. Po mėnesio tokio paties pobūdžio išpuolį „Petya“ patyrė Ukraina ir kelios bendrovės visame pasaulyje. Europolo atliktas sunkių formų ir organizuoto nusikalstamumo grėsmių vertinimas (2017). https://ec.europa.eu/commission/sites/beta-political/files/reflection-paper-defence_lt.pdf. Komisijos užsakymu bendrovių IDC ir „TXT Solutions“ atliktas tyrimas SMART 2013/0037 „Cloud and IoT combination“ (2014). 2